Krenta du maži lašiukai,
Teka skruostais atsargiai,
Rausta veidas lyg degtukai
Užsiplieskę taip karštai...
Nežinai ko taip darai,
Rankom veidą tu braukai,
Juk ant jo jau taip seniai
Ašarų nebėr tikrai...
Kukčioji Tu taip graudžiai,
Ašaras išspaust ir vėl bandai,
Nebebėr jų jau tikrai
Ištekėjo jos seniai...
Nekukčioki, nedejuoki
Nes tiktai margi vijokliai
Vėl suprast tave rimtai,
Jie ne žmonės, kaip gerai...
Kalbėk lietuviškai!
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Toks pats greitas kaip tuštėjantis karštos arbatos puodelis...
AtsakytiPanaikintiVienas iš tų kurie atsiranda rašant, nemąstant per daug ką rašai, tiesiog rašant, o vėliau net neperskaitant kas parašyta...
Parašytas taip greit kaip greit nueinu į mokyklą..
Ir taip pat greit pamirštamas..