Pesimizmo klodai

Pesimizmo
klodai...

Asmenybė

Ramiai išsimiegoti
Dėl nuodėmių nereikia mums dejuoti,
Juk ir be jų mes galime paraudonuoti
Ir tau nereiks ilgai miegoti.

Ir mano siela suteršta
Plėšikai, gangsteriai ir gaujos joje
Aš taip norėčiau, kas taptų ji laisva,
Bet tu ir vėl nepadedi kovoti man su ja!

Ir tu žinai, myliu tave labai,
Bet kaip ir vėl, tu atstumi mane šaltai
Ir abejingai atsakai į mano žinutes
Tai kam tu reikalinga?Tai kam tu man skirta!?




Akligatvis

Gatvė pilna vaikų,
Susišaudymai tarp gaujų,
Kampe benamis šuo
Ir elgeta kartu su juo.

Kaip aš norėčiau ištaisyti šitą klaidą,
Pritarti demokratijai,
Bet čia galioja tik monarchija -
Nepastovi ir monotoninė gyvenimo gatvė!

Prd.: Vaikai ne asmenybės,
Menkos jos būtybės.
Visko pasitaiko,
Reikia tiktai laiko
Patikikėk manim,
Jaučiu tą širdim.
Patikikėk manim,
Jaučiu tą širdim.

Tik čia gyvenimas kaista,
Prasideda čia aistros.
Begalinės meilės liepsnos,
Tau lyg asfaltas po kojom ištiestos

Ir tu eini,
Ritmingu žingsniu gatve žengi...
Kulka parbloškia tave
Už meilę pragare!

Prd.: 2k.




Meilės kalinys

Klevas levas,
Jetau kletau,
Sutrikau,
Nesupratau,
Ant kelių parklupau,
Tavas akis kai pamačiau,
Bepročiu patapau!
Įsimylėjau,
Šito aš nesitikėjau!
Man mirti būt lengviau,
Bet šitą seniai jau užmiršau.
Bet ką bepadarysi,
Juk meilė viską gali,
Juk meilė amžina
Su lyg tavo veide –
Neblėstančia šypsena!




Pelkė

Aš einu,pieva,pelkė,
Didysis skrajūnas žvirblis,
Ankstyva kamanė prazvimbė,
Kabina horizontą saulė,
Nulinko eglės viršunė,
Stuksi medyje genys.
Sušlapau koja,
Bus bėdos...
Prabėgo gervė oru,
Besiskleidžiantis gėlės žiedas,
Ak, užrėžė akis
Nubėgo šiurpuliukas
Dvelktelėjo vėjas.





Pamoka

Mokytoja – už ragana su šluota ji baisiau,
O pamoka – lyg pragaro karti smala,
Mokiniai – paklydę gyvenimo draugai
Akiniai – jų priešai amžinai...

Eina dienos : vis nauja, kita, nepastovi
Pamoka vis ta pati
Mokytoja suskurdus, bet gaivi
Meilė trykšta josios širdy.


Gyvenimas

Gyvenimo spalvotam kambary
Einu šešėlių sukury
Nesuprastų minčiu ratu
Suku ant piršto plaukus pamažu
Ir lieju ašaras sausas
Už rankom pridergtas klaidas
Kanopom mindau aš žaizdas
Ne svetimas, ne svetimas...




Žiema

Žmogus ramus, kaip vasara dangus
Ir būna jis tylus, kaip verkiantis dangus
Erškėčių vainikus jis dėvi, mylėdamas kitus,
Mylėdamas kitus, lyg mažas vaikas ledinukus
Amžiais eidamas per nepakartojamus ŽIEMOS
speigus.




Ruduo

Rudenį atgimsta spalvos,
Užmuša žalumą liepsnos,
Dingsta ilgos, ilgos dienos,
Užsikloja žemė lapais,
O širdis jausmų verpetais.




Miegas

Miegoti noriu aš labai
Tik nežinau kur jaukūs patalai
Ir kur namai pilni šviesos
Ir meilės kupinos darnos

Miegoti noriu, bet baisu
Juk nepabusti aš galiu
Ir tavo veidą tik sapnuos
Regėsiu amžinuos kančiuos.




Poilsis...

Nurausta uogos, kai sunoksta,
O aš, kai susigėstu.
Pabala medžiai apsnigti,
O tu kai išsigasti.
Pailsi medžiai rudenį, kada išsirengia nuogai
O mes, kai miegame visi saldžiai!




Abejonė

Sušalo ašra ore
Per šaltą orą skrozdama
Nukrito krislas žemės greit,
Sudužo, adatėlių daug.
O ašarėlių dar daugiau,
Tačiau po jų daug šypsenos,
Tad gal liūdėkim? Nežinau!




Šaltis

Medžiai numetė lapus
Ir visi nuogi jie liko
Bus jiems šalta kai sulauks
Tos šaltos, žvarbios žiemos.
Neliūdėki, aš prašau
Jiems nešalta, aš žinau
Prie jų glaustosi vaikai
Lapės ir pikti vilkai
Retkarčiais juos apglėbia meška,
Jų kamienais sliuogdama.
Šakutes jų šildo paukščiai
Šokinėdami jom baukščiai,
Šakneles pašildo pelės,
Kurmiai rausdami urvus.
Neliūdėki, aš žinau, šaltą darosi ir Tau
Apkabinsiu aš tave, nesušalsi niekada!




Nežinau ką aš darau!

Nežinau ką aš darau,
Rodos, kad rašau,
Nežinau, gal aš mastau
Gal, o gal ne gal.
Nežinau ką aš darau,
Vietomis raides maišau?
Gal, o gal ne gal.
Nežinau ką aš darau!




Mėnulis

Mėnuo žiba tolumoj
Ėda jį vilkai akim tamsoj
Noriai grožis juo vaikai
Ufonautai ir žiogai!
Lai jis šviečia amžinai
Ir lai būna priežastim
Seilę varvint moterim!




Vasara

Vasara labai graži,
Atlekia geri orai,
Svirpiai pievose svirpliai,
Atskrenda margi drugiai
Rytą čirškia vyturiai
Ach, vasara, pralėkė taip greit...




Eilės

Reik labai, labai lėtai
Kurt eiles man vakarais
Dienomis kažkur skubu
Niekad aš savęs nesuprantu

Eilės turi būt nuostabios
Kaip plaštakės but prašmatnios
Ilgos, trumpos – nesvabu,
Tik svarbu, kad man gražu.




MEILĖ

Širdis į akmenį pavirto
Mintis į širdį kirto
Ir akmeniu į dainą skrido
Kur laisvo ploto nepaliko
Tik mažo noro
Didele širdim
Į josios širdį neįrito
Ir didžio laimio nepaliko
Tik skausmo, lyg žaibu
Į širdį kirto,
Meilės nepaliko...




***

Netikėki Tu žmonėm,
Jie juk netiki savim,
Netikėki Tu savim
Patikės Tavim kiti,

Tie, kur žiūri iš aukštai,
Lenkis jiems, prašau, žemai
Patikės Tavim dievai,
Netikės Tavim Tėvai




Vergas...

Matės dienos
Gražios, ilgos
Tačiau metai negeri
Svaistė svajones toli.

Pristabdyt tokių žabangų,
Sustabdyt žiaurumo rankų
Tu pajėgti negali,
Svaidomas toliau esi.

Net malda tau nepadės,
Net motulė neapglėbs,
Paliktas esi senai
Tu žiaurumui priklausai.

Už tą žiaurų, kartų melą,
Už žabangų pilną kelią,
Baudžiamas lig šiol esi,
To užmiršti negali.

Kaip žudei,
Kaip kankinai
Žmonės nekaltos širdies,
Žmonės kupinus vilties...

Tu tas priešas
Liaudies niekšas.
Išdavikas mūs tautos
Kariauninkas visados

Gal atleisim
Gal pajėgsim
Užsimiršti tas skriaudas
Ašarų pilnas dienas....




Diena kaip niekad...

Diena kaip niekad,
Pilna aromato,
Rytas pakvimpa
Pievų žolėm.
Jaunas Tas balsas
Kviečia mane
Sukrimsti pusrytį
Kartu su šeima.
Ir pasimetęs aš,
Tarsi vaikas,
Tiksiu kaip laikas
Sekundės rodyklėj.
Virtuvės gale,
Krentu aš į krėslą.
Lengva arbata,
Gardus sumuštinis.
Pradžia pabaigoj,
Atrodo gražiai šioj žaroj.
Bet Sesė atrodo
Tarsi mėnulis.
Gražus ir svajingas.
Pusrytis šitas,
Pilnas keistumo,
Širdis sustojus
Ties volungės giesme.
Baigiasi Malda,
Pakvimpa dobilai,
Smelkiasi šaknys,
Užpildo akiduobes.
Šaknys raizgytos,
Apima širdį.
Sugrįžti kviečia
Prie pusryčių stalo.
Diena kaip niekad,
Pilna aromato,
Baigias aušra.




Traukinys

Traukinys labai gražus
Rieda bėgiais vakarais,
Auštant, rytą, visada
Urzgia, burzgia garvežys.
Kartais rodos vienišas
Ir labai kažko niūrus,
Net dienom labai gražiom
Yra šitas traukinys,
Senas, senas garvežys




Pavasaris ir Ruduo

Tu vikrus
Aš nerangus
Tu šmaikštus
O aš vangus

Tu man brolis
Aš tau brolis
Tu manęs
O aš tavęs

Nematysim niekada
Tu pavasaris
O aš ruduo
Nedraugausim niekados




Mirtis

Mirtis pagimdė tamsą,
Išdižiai guliu joje,
Rytą, rytą karsto gaubtame dugne,
Trūksta laimės, deja
Ir čionais josios nėra.
Sau aš laimės nerasiu niekada
2009 03 25




***

Lūpom ištariam žodžius,
Žodžiais ištariam jausmus,
O jausmais ir vėl nuo pradžių
Verčiame kalbėt kitus.

Tie kiti jau nemaži
Supratingi, ne kvaili
Jie kalbės apie jausmus
Vėl nuo pradžių viskas bus




Pavasaris

Pumpurais pasidabinę
Ašaras lieja beržai
Vėl sulos prileisim gausiai
Atbildės pas mus svečiai.
Sveikinsim ir gersim gausiai
Atnešta pavasario sula
Rėksim iš visos gerklės
Išdidžiai priimsime tave
Saulės atneštas PAVASARI!




***

Pabėgt nuo kasdienybės
Bandau rytojaus ryte,
Arbatos dar išgersiu,
Motule lik sveika.

Man laikas pailsėti,,
Akis reik paganyti,
Žirgelį pakinkyti,
Gal Lietuvą apginti.




Gaidys

Kieme vaikšto pasipūtęs,
Kaklu ištemtu žaliūkas,
Tarsi laužas užsikūręs
Dėsto jis savas kalbas.

Tų kalbų nieks nesupranta,
Bet be jų taip negerai,
Kaimo žmonės jam dėkoją,
Tu gaidį vėl pragydai.
2009 03 29






Jūra
Užgimė
Saulės
Tyloje,
Ir
Nerūpestingai
Alsavo
Sutemoje...
[...nors...
...šokoladas,
stogas ir tu –
idealu...]



Ši knygelė išleista norint parodyti savus gabumus, kad ir kokie jie bebūtų...
Visa kūryba parašyta dešimtoje-vienuoliktoje klasėse. Daugelis eilėraščių gimė
begulint susigūžus kamputyje, kiti – tokie kaip „Vergas...“, „Pelkė“, buvo parašyti
pamokų metu.
Be eilėraščių ir dainų atsirado ir pasvarstymai, tokie kaip šie:
Ne tas Tėvas, kuris turi vaikų.
Tegul pabaiga būna pradžia.
Ne tas laimingas, kuris šypsosi.
Ne tas laisvas, kuris neprirakintas.
Ne tas gyvena, kas egzistuoja.
Kai kiekvienas sau apibrėš teisingai žodžius: vadovas ir valdovas, ateis pasaulio
pabaiga, nes tobulėti neliks kur.
Meilė ne jausmas, tai veikiau aistra apibrėžta protu.
Aistra – tai pagunda įrėminta noruose.
Žinoma, daug ką skaitant ima juokas ir patį save, suvoki, kad tai tik įtvirtintos
akimirkos, kurios dažnai buvo liūdnos, aklos, šaltos, persmelktos ilgesio, skausmo
ir dar nežinia ko...
Už daugelį poezijos kūrinėlių galima būtų padėkoti mokyklai, skausmui, vienatvei ir
neatsiejamai prisidėjusioms mirčiai, kančiai ir meilei be atsako...

Kaunas, Neveronys
Spaustuvė „Akimirka“
LT- 54093
2009 m. gegužė 16 d.
Tel. +37063025537